Bene visi mes esame davę, o uždarbiaudami jaunystėje baruose ir kavinėse dauguma esame ir gavę arbatpinigių. Lietuviškas etiketas įpareigoja palikti padavėjui apie 10 proc. nuo užsakymo sumos, tačiau naujos tendencijos keičia šias proporcijas. Jungtinėse Amerikos Valstijose pastebimas ryškus „tipinimo“ augimas tiek įtraukiant į gavėjų sąrašus vis naujas profesijas, tiek ir kylant atlygio procentui.
Nei žodžio „tips“ („arbatpinigiai“) istorija, nei pačio papročio kilmė nėra visiškai aiškūs. Manoma, kad „tips“ galėtų būti angliškų žodžių „to insure prompt service“ („užtikrinti greitą aptarnavimą“) abreviatūra. Kita legenda sako, jog šis žodis rašytinuose šaltiniuose pirmą kartą aptiktas 1610-tais ir yra kilęs iš nusikaltėlių žargono. Tikrai žinoma tik tai, jog 1825-tais metais šis žodis jau aptiktas literatūroje ir reiškia tą patį, ką ir dabar – padėką aptarnaujančiam personalui, išreikštą smulkiomis monetomis.
Amerikoje arbatpinigiai buvo ir yra neatskiriama finansinės kultūros dalis. Kažkada šis aristokratų pamėgtas paprotys atsekė paskui migrantus iš Europos į Ameriką ir čia įsitvirtino labiau, nei Europoje, kur požiūris į arbatpinigius yra labai skirtingas. JAV už pastangas papildomą paskatinamąjį atlygį gauna ne tik padavėjai, bet ir taksistai, viešbučių darbuotojai, kirpėjai ir kitų industrijų darbuotojai. „Tipiname“ dažniausiai dirbančius rankų darbą ir turinčius tiesioginį kontaktą su klientu.
Finansų analitikai stebisi, jog palikti „arbatą“ darosi normalu vis daugiau profesijų darbuotojų. Prie jau įprastų profesijų po truputį prisidėjo ir gidai, auklės, masažistai, muzikantai, somelje, sodininkai, mechanikai, šunų vedžiotojai ir maisto atvežėjai. Normalu papildomą atlygį sumokėti ir tatuiruočių salonuose, augintinių kirpyklose ir net savo pačių namuose, kai juos išvalo ir sutvarko namų tvarkytoja.
„Rankų darbas jau nuo kokių 1950-tų yra nykstanti veiklos rūšis. Beveik visas rutinines užduotis atlieka robotai, o tuos, kurie daro mums ką nors rankom, greitai reikės įrašyt į Raudonąją knygą, – sako Gediminas Balnis „Amber Food Grupė“ savininkas ir generalinis direktorius. – Už mašinos stovėjimą mokame telefonu, o ne duodam eurą patarnautojui. Nebeliko durininkų, gatvės pardavėjų, net namus mums siurbia robotai. Pagalvokit – juk mes perkam du-tris kartus daugiau rūbų, avalynės, buities prietaisų, nei pirko mūsų tėvai, tačiau ar mes juos kada nors taisome? O juk taisymas irgi yra vienas iš tų darbų, kuriuos anksčiau dirbdavo auksarankiai.“
Tačiau nors rinkoje ir sumažėjo rankų darbo, žmonėms patinka atsidėkoti tiems, kurie jiems leidžia pasijausti išskirtiniais. Klientas reikalauja ir vertina fizinį darbą ir to vertinimo išraiška yra arbatpinigiai. Lietuvoje ypač plinta modernus ir patogus būdas arbatpinigių palikti net ir neturint grynųjų pinigų.
„Amber Food Grupė“ restoranuose mes turime atsiskaitymo terminalus, kurie priima arbatpinigius iš žmonių, negalinčių personalui padėkoti grynais pinigais, – sako Gediminas Balnis. – Arbatpinigiai yra iš karto atskiriami nuo mokėjimo už maistą ir gėrimus ir, atskaičius 15 proc. mokesčių, neužilgo yra pervedami tiesiai į padavėjo sąskaitą.“
Toks būdas yra patogus ne tik klientui, bet ir padavėjui. Juk jis gaus savo pinigus iškart, o ne mėnesio gale. Be to jis tik pats yra atsakingas už tai, kiek klientai nori jam padėkoti. O taip pat jam nereikia dalintis savo uždarbiu nei su kolegomis, nei su restoranu.
„Būtų idealu, jei Valstybinė mokesčių inspekcija ir Finansų ministerija išskirtų šį atlygį iš kitų. Juk čia apmokėjimas už netipines paslaugas, – siūlo Gediminas Balnis. – Čia toks „žmogus žmogui“ darbas, kurio rezultatas priklauso tik nuo jų tarpusavio santykių. Patiko – mokat, nepatikot – nemokat. Ir tai, kad gale metų darbuotojui mažėja NPD ir jis sumoka dar kartą, nėra teisinga. Šitas pajamas reiktų priimti kaip asmenines ir leisti kuo daugiau jų pasilikti žmogui, kuris jas užsitarnavo“.
Kažkada Europoje tai buvo noblesse oblige, aristokratų įprotis, kuris kai kuriose šalyse pavirto į duoklę, kurią mokame mažiau nei priklauso uždirbančiam aptarnaujančiam personalui. Tačiau visi laimėsime, jei prisiminsime, kad tai – ne prievolė, o padėka. Ir kad geras darbas ne tik atlyginamas darbdavio, tačiau ir paskatinamas laimingo kliento.
