Artfence

Jonavos „CBet“ treneris V. Šeškus: jei pridėsite mums milijoną – aš nepažadu geresnių rezultatų

Jonavos „CBet“ treneris V. Šeškus

Treneris, Jonavoje sukūręs stebuklą ir perrašęs krepšinio istoriją. Taip dažnas jonavietis atsiliepia apie Jonavos „Cbet“ klubą treniruojantį Virginijų Šeškų, o į Lietuvos sporto arenas palaikyti savo komandos kartu keliauja šimtai sirgalių.

Metų pabaigoje kasmet rengiamo Padėkos vakaro metu V. Šeškaus vadovaujamai komandai šiemet įteikta „Krištolinė gulbė“. Svarbiausias savivaldybės apdovanojimas krepšininkams skirtas ne tik už sportinius pasiekimus, bet ir jonaviečių telkimą.

V. Šeškus sutinka, kad jam svarbios ne tik pergalės aikštelėje, tačiau ir santykis su vietos bendruomene. „Mūsų palaikyti ateina šeimos su vaikais. Aš tuos vaikus jau žinau, būna, ir ant rankų pakilnoju“, – sako Jonavos komandos strategas.

Treneri, pokalbio susitinkame Jonavos arenoje, o jūs ką tik grįžote iš susitikimo J. Vareikio progimnazijoje. Ar į Jonavą atvažiavus iš Prienų jums pavyko sukurti ryšį su Jonavos bendruomene, ar jis yra?

Yra. Jis labai geras. Kartais pagalvoju, kiek laiko atidaviau Prienams ir palyginu su Jonava, kas čia padaryta per beveik trejus metus. Aišku, Prienuose viskas buvo kitaip, nes šiame mieste gimiau, augau. Jonavoje žmonės mane priėmė labai greitai, o juk treneriai keičiasi. Žinoma, svarbu, kad būtų rezultatas. Jei jo nebūtų, nežinau, ar būtų toks pats priėmimas.

Vienas iš rezultatų – mes sirgalius, visuomenę pripratinome (prie krepšinio). Dabar jie tikri sirgaliai, suprantantys, kad kartais komanda pralaimi. Jie kartu su mumis išgyvena, kartu su komanda važiuoja ir į išvykas.

Iki šiol atsimenu mane stipriai palietusį momentą, pačioje pradžioje. Kai laimėjome varžybas, aš ėjau iki savo automobilio, o lauke stovėjo gal šimtas žmonių, skandavusių mūsų vardą. Ėjau ir net ašaros kaupėsi akyse. Labai stiprus įspūdis.

Kiekvienais metais, pasibaigus sezonui, sirgalius pakviečiu į sezono uždarymą. Turbūt esu vienintelis treneris Lietuvoje, kuris tą daro. Susirenkame, pabūname kokioje nors sodyboje.

Susitikimas J. Vareikio progimnazijoje, kai vaikai skandavo… O vaikai juk irgi visuomenės dalis. Kartais matai, kad vaikai būna dėl to, kad jiems reikia būti, mokytojai atveda. Bet šį kartą jiems tikrai patiko – tokie dalykai matosi.

Minėjote, kad komanda sirgalių palaikymą jaučia ir tuomet, kai pralaimi. Negalioja dėsnis, kad nuo meilės iki neapykantos tėra tik vienas žingsnis?

Galioja. Ne visiems treneriams pasiseka šį dėsnį paneigti. Pasakysiu krepšinio kalba: tai, ką mes per trejus metus padarėme Jonavoje, kai laimėjome NKL ir visi kiti rezultatai – aš manau, kad Lietuvos krepšinio istorijoje to nebuvo. Tai – komanda, kuri pirmais metais, patekusi į LKL, atsidūrė penketuke, kuri laimėjo antrąją vietą Karaliaus Mindaugo taurėje. Tai fantastika.

Pats turite atsakymą į klausimą, kaip pavyko viso to pasiekti, kas įvyko?

Pasisekė gauti gerus žaidėjus. Labai padėjo Jeffas Garrettas, kuris mūsų komandoje žaidė pernai. Šiais metais jis žaidžia kitoje ir už tris kartus didesnius pinigus, negu Jonavoje. Padėjo ir gera atmosfera komandoje. Visad sakau – kai laimi, tada visiems gerai, bet komanda pasirodo tada, kai jai blogai. Kai pradeda kritikuoti ir ji turi neišsisklaidyti.

Kai pradėjome pirmąjį sezoną, buvo nuomonių, kad ateinantį sezoną taip jau nebus. Tačiau nutiko taip, kad antrasis buvo du kartus geresnis.

Ką jums asmeniškai reiškia pergalė?

Labai daug, nes esu maksimalistas. Kai pralaimi rungtynes – visai kitaip miegi. Vartaisi, galvoji, ką blogai padarei. Labai sunku.

Mes pernai rezultatus pasiekėme tylėdami. Reguliariajame sezone likome šešti ir jau tada tokiu rezultatu visi stebėjosi. O tada laimėjome prieš milijonierių komandą „Wolves“. Ten buvo vau.

Kiek trūko, kad LKL trečiąją vietą laimėtume? Nedaug. Kai pirmaisiais metais laimėjome penktąją, manęs sūnus klausė: tai ar reikėjo? Kaip suprasti, klausiu. O jis: „paimtumėte“ aštuntąją, kitais metais septintąją, taip po truputį į viršų. Ir visi būtų patenkinti. Iš dalies tame yra tiesos, nes o ko plėšytis? Bet mes Jonavoje parašėme naują istoriją.

Mano užgaida buvo dalyvauti FIBA Europos taurės varžybose ir pirmame etape savo grupėje buvome pirmi. Tai jau yra istorija, nes komanda dalyvauja pirmąjį kartą.

Bet, žinoma, visą laiką taip nebus. Kuo toliau, tuo labiau atsiranda turtingesnių klubų ir krepšinis tampa gal net principiniu santykių išsiaiškinimu. Tų komandų dideli biudžetai.

Treneri, esate labai dėkingas žmogus fotografams. Jūsų veide – tiek emocijų.

Aš su fotografais gerai sutariu, nors esu jiems sakęs: publikuokite normalias mano nuotraukas. O jie vis tokias. Bet per laiką įpratau, nepykstu. Pažiūriu ir pats pasijuokiu.

O iš kur pas jus apskritai tiek emocijų?

Nežinau. Bet kai grįžtu namo, užsidarau vienas ir tokią ramybę pajuntu. Metai vis tiek eina. Norisi ramybės.

Kada patiriate didžiausią įtampą?

Per atsakingas rungtynes. Kai pamatau teisėjus, kai prasideda rungtynės – man tarsi koks velniukas iššoka. Kartais sakau: nieko nekalbėsiu, nes nenoriu, kad velniukas iššoktų.

Kalbant apie jūsų karjerą, vienas iš tikrai įdomių momentų, kai 2017–2018 metais žaisti į Prienus iš JAV atvyko broliai Ballai.

Visai Lietuvai tai buvo įvykis. Pamenu, kai prieš pat naujuosius metus man paskambino vienas mūsų komandos narys ir sako: treneri, kalbamės su Ballais, deriname, kad atvažiuotų. Kalbėkit, sakau, nei jie važiuos. Bet kitą rytą pabudau su tokia keista nuojauta… Ir sužinojau: jie tikrai atvažiuoja.

Net širdis, atrodo, ėmė plakti stipriau. Kaip čia bus? Kaip su mano anglų kalba? Dabar aš ją jau moku, nes daug tenka bendrauti, o seniau man buvo sunku.

Kai atvažiavo Ballai, istorija buvo tokia, kad iš to galima sukurti atskirą filmą. Štai ten tai tikrai buvo jūsų minėta frazė – nuo meilės iki neapykantos. Žaidėjų tėvas, būdavo, iš ryto mane apsikabina ir tikina, kad esu jam kaip brolis, kviečia į Ameriką, o vakare – jau kitaip.

Prisimenu vienas rungtynes, kurias mums būtinai reikėjo laimėti. Neišleidau žaisti jaunesnio brolio, mes laimėjome, o tada jų tėvas ir išvadino mane dviveidžiu. Kodėl? Nes jis labai norėdavo, kad abu sūnus žaistų kartu. Tu gali pralošti 20, 30 taškų – tėvui svarbiausia, kad kartu žaistų abu sūnus, nes varžybos filmuojamos, jas žiūri Amerikoje.

Tačiau finansiškai šis nuotykis buvo naudingas?

Taip, žinoma. Mes tada vien iš feisbuko uždirbome gal apie 200 tūkst. eurų. Finansiškai jie mums labai padėjo, bet ilgiau negalėjau. Jie nuostabūs žmonės, nuostabi šeima, bet tik kol nėra krepšinio.

Ar sudėtinga treniruoti savo paties sūnų?

Kartais sudėtinga. Jei viskas gerai, geras žaidimas – tai viena, bet jei blogiau sekasi, tu, kaip tėvas, labiau išgyveni. Pasakai ką nors, neklauso – būna blogai. Mūsų santykiai gyvenime normalūs, bet negali tokie pat jie būti ir krepšinio aikštelėje. Gerai, kai laimim, bet žmonės visko kalba. Kad neva tėvas leidžia, kad tėvas daro vieną ar kitą. Nėra lengva.

O jūs žeidžia kalbos?

Paprastai ne, nes koks skirtumas, ką kas kalba? Bet kai per dažnai, kai tie patys žmonės nuolat ką nors akcentuoja – aš pradedu aiškintis, pradedu teisintis. Paskui pats galvoju: o kodėl aš teisinuosi, kam? Kai teisiniesi – tarsi atrodo, jog yra dėl ko.

Koks esate krepšinio žiūrovas? Ramus, emocingas?

Stengiuosi nežiūrėti daugelio rungtynių. Žaidžia „Žalgiris“ su „Lietkabeliu“, o aš noriu, kad laimėtų, tarkime, „Lietkabelis“. Tada negaliu ramiai žiūrėti, pradedu jaustis kaip treneris, imu diskutuoti, nervai ima. Todėl ir stengiuosi nežiūrėti. Pasižiūriu rungtynes, kuriose nieko nepalaikau, tik simpatiją jaučiu, kur geras krepšinis. Taip man geriausiai.

Kodėl sportas taip mus veikia, norime pergalių, sergame taip emocingai?

Krepšinis Lietuvoje yra sporto šaka numeris vienas. Nėra kitos tokios išvystytos sporto šakos. Kai kurie verslininkai – nematomi – per varžybas irgi tarpusavyje varžosi, nori laimėti, įrodyti pranašumą. Į krepšinio varžybas prezidentai važiuoja, žmonių pilnos arenos.

Kitaip tariant, krepšinis – tai bendrystė?

Taip. Kad ir mūsų sirgaliai. Kiek daug jų šeimomis, su vaikais ateina. Aš net ant rankų tuos vaikus pakilnoju, žinau juos. Ryšys atsiranda, nes krepšinis veža.

Antra vertus, minėjote, kad jis tampa galios, įtakos demonstravimo įrankiu.

Būna, kad laimi prieš komandą, kurios biudžetas gerokai didesnis. Pernai po apdovanojimų mūsų klausė: treneri, kiek jums reikia pridėti pinigų? Bet jei pridėsite mums milijoną – aš nepasakysiu, kad mes kitąmet turėsime geresnius rezultatus, nei Jonava pasiekė pernai.

Ne viską lemia pinigai. Pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo taurėje laimėjome II vietą – išstūmėme (iš turnyrinės lentelės) „Lietkabelį“, „Wolves“, „Rytą“.

Jei Jonavoje atsirastų didelis verslininkas, kuris labai mylėtų krepšinį bei jam skirtų lėšų – tai dar nieko nereiškia. Jei man pasakytų – duodu tau milijoną, ar tu padarysi tokius rezultatus? Jei taip – tau dar milijonas, o jei ne, tu man atgal 100 tūkstančių grąžini. Aš nesutikčiau.

Kodėl?

Nes daug ką lemia ir sėkmė, žaidėjų pasirinkimas. Aišku, pinigai tikrai svarbu, taip gali kviestis geresnius žaidėjus. Bet juk viskas eina į priekį – norai didesni, žaidėjai brangesni ir todėl tu niekada neprisiveji to, ko nori.

Ko artėjančių švenčių proga palinkėtumėte sau ir kitiems?

Sau – pergalių ir sveikatos. Kitiems taip pat sveikatos. Apskritai šeima ir sveikata yra svarbiausi dalykai. Visko gali turėti, bet kai sveikata sutrinka – visus pinigus atiduotum ir melstum Dievo, kad padėtų. Man šiuos dalykus mama sakydavo: sveikatos, džiaugsmo. Ir kad nebūtų karo. Seniau iš to posakio juokdavomės, o dabar jis toks svarbus.

TAIP PAT SKAITYKITE