Artfence

Mokiniai lindi socialiniuose tinkluose? Paverskime tai privalumu!

vaikas socialiniai tinklai

Penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbantis Žygimantas Stankevičius nesistebi tuo, kad įvairių klasių mokiniai šiandien aktyviai įsitraukę į socialinius tinklus – nuolat lindi „Facebook“, „Tik Tok“, „Instragram“ ar kitose populiariose platformose. Jis supranta, kad tai yra neišvengiamybė: ištisos neuromokslininkų komandos visame pasaulyje uoliai dirba tam, kad pritrauktų vis daugiau šių programėlių vartotojų. Taigi ir mokykloje būtų naivu ir keista nuolat aiškinti mokiniams, kad šie pasidėtų telefonus ir nebūtų internete. Toks draudimas tiesiog neveiks. 

„Šias priemones kaip tik galima efektyviai panaudoti mokymosi procese. Istorijos pamokose su mokiniais kalbame apie dirbtinį intelektą, socialinių tinklų turinį, poveikį, programėlių algoritmus. Kad jauni žmonės įsitrauktų, pamokos turi būti šiuolaikiškos ir apimančios tas temas, kuriomis jie gyvena. Pavyzdžiui, vienos pamokos metu naudojomės dirbtiniu intelektu paremta pokalbių roboto programa „ChatGPT“: davėme užklausas, kad parašytų, kuo yra žalinga ir naudinga kava, citrusiniai vaisiai, brokoliai ir pan. Dirbtinis intelektas pateikė atsakymus, kuo vienas ar kitas produktas žalingas ar naudingas. O aš mokiniams aiškinau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, be to, ne viskas yra tik juoda arba balta. Jeigu 100 žmonių parašys, kad pomidoras yra žalias, ir raudonas būti negali, dirbtinis intelektas taip ir galvos – štai čia mes ir esame kur kas pranašesni, kūrybingesni, turime platesnį suvokimą ir kritinį mąstymą“, – tvirtina Ž. Stankevičius. 

Pamokų metu mokytojas remiasi įvairiais tyrimais, apklausomis, pasauline statistika, moko mokinius naudotis mokslinių tyrimų duombazėmis, analizuoti gautus duomenis. Diskutuodamas su mokiniais, kokių kompetencijų neišvengiamai reikės ateityje, akcentuoja, kad vienos svarbiausių – kritinis mąstymas ir atsparumas stresui, t.y. gebėjimas atitinkamai veikti stresinėse situacijose. 

 „Analizavome situacijas, kai dirbtinis intelektas, pavyzdžiui, pakeičia žmonių veidus – ant vienų kūnų uždeda kitų žmonių veidus ir tampa sunku atskirti, kas yra tiesa, kur yra realybė, o kur melas. Patys bandėme kurti istorijas, iš kurių bendraklasiai negalėtų atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota. Šiame kontekste gebėjimas suvokti, kaip kuriamos melagienos, kaip jos naudojamos, gebėjimas vertinti ir kritiškai mąstyti šiandien yra gyvybiškai svarbios kompetencijos“, – pabrėžė Ž. Stankevičius.

Įvertintas už naujoves ir aplinkosaugą

 Istorijos mokytoju Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje Ž. Stankevičius dirba jau penkerius metus – mokytojo kelią jis pradėjo nuo pat antrojo studijų kurso, studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesinėse pedagogikos gretutinėse studijose. Kadangi studijų turinys ir praktinis istorijos mokytojo darbas darniai derėjo vienas su kitu, tad vienu metu studijuojant ir dirbant nebuvo didesnių iššūkių – Žygimantas sako, kad tai kaip tik lėmė kur kas spartesnį nei įprasta profesinį augimą.

VDU istorijos absolventas prieš dvejus metus baigė bakalauro studijas, o vėliau įgijo ir magistro laipsnį. Užbaigęs studijas, nuo šiol jis turi daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti kasdieniam mokytojo darbui bei įvairioms papildomoms veikloms vystyti.

2020 m. „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose“, kurių metu atrenkami mokytojai, taikantys naujoves ugdymo procese, socialinių mokslų grupėje tarp trijų nominantų atsidūrė ir Ž. Stankevičius. Šiemet vykusiuose apdovanojimuose „Gamtos herojus“ jis buvo įvertintas kaip vienas iš ekologiškiausių mokytojų, dalyvaujančių įvairiose aplinkosauginio sąmoningumo akcijose ir kitose veiklose, svariai prisidedančių prie aplinkosauginių idėjų ir draugiškumo gamtai sklaidos. Jo profesinėje veikloje vis labiau įsigali įvairūs integruoti projektai, susiję su ekonomika, matematika, tvarumu.

„Viena, iš pirmo žvilgsnio nedidelė idėja, staiga išsiplečia – prie jos jungiasi mokiniai, kiti mokytojai, lyderiai, tad, padedant bendraminčių komandai, iš jos išauga dideli ir svarbūs projektai. Viena tokių idėjų – Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos 70-ojo jubiliejaus sukaktis, kurios proga, kartu su mokinių savivalda, kurios mentorius esu, šiais metais suorganizavome svarbią mokslo metų pabaigos šventę. Lietuvos liaudies buities muziejus suteikė mums šventei reikalingas erdves, pasikvietėme Lietuvos šaulių sąjungą, Kaišiadorių turizmo centrą, šventės metu po keletą veiklų vykdė mokiniai ir pedagogai, taip pat radome reikiamų rėmėjų. Tai buvo didelis, svarbus ir gražus projektas, simboliškai vainikavęs ir mano penkerių metų darbo sukaktį šioje mokykloje“, – džiaugėsi Ž. Stankevičius.

Dirbti čia pakviestas neatsitiktinai

Paklaustas, kas lėmė, kad penkerius metus dirba toje pačioje mokykloje ir toje pačioje istorijos mokytojo pozicijoje, pašnekovas šypteli: jis pats yra baigęs šią mokyklą ir ji iš tolo nėra sulyginama, tarkime, su kuria nors didmiesčio mokykla. Nors pats ne kartą yra sulaukęs kvietimo atvykti dirbti į didesnio miesto mokyklas, tačiau iki šiol rimtai tokio pasiūlymo priimti net nesvarstė.

„Rumšiškių kontekstas man asmeniškai yra kur kas įdomesnis. Be to, šalia yra Kaunas, netoliese ir Vilnius, galima greitai ir patogiai su mokiniais nuvykti ir iki šių didmiesčių, tuo pačiu galime pasikviesti pas mus ir svečius iš kitų miestų bei bendruomenių. Čia mes vieni kitus pažįstame, o tai mus įpareigoja teisingiau, nuoširdžiau ir rūpestingiau elgtis vieniems su kitais. Nebijome vienas kitą gatvėje užkalbinti, padiskutuoti, vienas kitam padėkoti. Čia gyvendamas ir dirbdamas didžiuojuosi – jaučiu, kad esame išskirtiniai“, – sako Ž. Stankevičius.

Dirbti šioje mokykloje jis buvo pakviestas neatsitiktinai: dar tuomet, kai pats joje mokėsi, buvo gerai žinomas, matomas ir vertinamas. Būdamas moksleiviu jis aktyviai dalyvavo mokinių savivaldoje, projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, įvairiose olimpiadose, dainavo „Dainų dainelėje“. Jo potencialą matė tiek mokytojai, tiek mokyklos administracija – prasidėjus istorijos mokytojo paieškoms, jis pasirodė esąs tinkamiausias kandidatas.

„Gerai pažinojau savo mokyklos mokinius, mokytojus, mokyklos administraciją. Pamenu, nuo dešimtos klasės kartas nuo karto vis pasakydavau, kad vieną dieną čia dirbsiu. Kai pradėjau dirbti, iš pradžių visiems buvo keista, ypač kai po pamokų susitikdavau su draugais, o dieną jie būdavo mano mokiniai, – juokiasi pašnekovas. – Jei vos pradėjęs dirbti mokykloje jaunasis mokytojas įprastai turi vieną mentorių, tai aš turėjau kone 50 – visas mokyklos personalas man labai padėjo, skatino, rūpinosi. Užaugęs mažoje bendruomenėje, puikiai žinojau, su kokiais iššūkiais susiduriama, kokios iškyla problemos, ką reikia spręsti. Tad tapęs mokytoju ne vieno iš šių iššūkių asmeniškai ir ėmiausi“.

Dalijasi patarimu, kaip tobulėti, bet neperdegti

 Be to, kad dirba mokytoju, Žygimantas mentoriauja mokinių savivaldoje, aktyviai dalyvauja gimnazijos taryboje ir vaiko gerovės komisijoje, mokytojų taryboje yra atsakingas už socialinių mokslų grupę ir sklandų jos darbą: „Mūsų mokykloje didelis dėmesys skiriamas socialiniam emociniam ugdymui, nuolat galvojame, kaip kuo efektyviau tai integruoti į ugdymo procesą, kad mokykloje visi jaustumėmės maksimaliai gerai“.

Svarstydamas, kas jį dirbant mokykloje labiausiai žavi, galiausiai prasitaria: augimas! Augti jam svarbu ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų: Žygimantas vysto socialinio tinklo „Instagram“ profilį, kuriame mokiniams ir visuomenei pasakoja apie sveikesnį gyvenimo būdą. Vasaros sezonu jis dažnai plaukioja baidarėmis, irklentėmis, organizuoja įvairias aplinkos švarinimo, šiukšlių rinkimo akcijas.  

„Vieno plaukimo baidarėmis metu pacitavau Maironį, pasakydamas frazę „manyje gaudžia visas pasaulis“. Tad tai yra ir apie mane – manyje išties gaudžia visas pasaulis. Mokykla man yra puiki vieta ieškoti, tyrinėti, pažinti, išnaudoti smalsumo potencialą. Noriu savo gyvenime išbandyti kuo daugiau dalykų, kasdien mokytis ir sužinoti ką nors naujo. Be to, mane traukia istorijos filosofija, gilesnis žvilgsnis į mus supantį pasaulį, tad be galo įdomu su mokiniais diskutuoti, išgirsti jų įžvalgas, drauge augti“, – sako jis.

Kaip, turint tiek įvairių veiklų, Žygimantui sekasi viską suderinti ir neperdegti? Jis sako, kad laikosi esminės taisyklės – kiekvieną dieną stengiasi atrasti laiko mėgstamai veiklai, kuri ne tik padeda tobulėti, bet ir atsipalaiduoti: ar tai būtų pasivaikščiojimas su šunimi, ar saulėlydžio stebėjimas, ar plaukimas baidare, ar kopimas į piliakalnį. Tokiai veiklai – savotiškam atsipalaidavimo ritualui – jis kasdien skiria po pusvalandį ar valandą.

Kas gali padėti ne tik neperdegti dirbant mokykloje, bet ir paskatinti kuo daugiau jaunų žmonių rinktis pedagogo profesiją? Žygimantas atviras: būtina sukurti mokytojų motyvavimo, jų integravimo ir palaikymo sistemą: „Faktas, kad net ir Suomijoje yra didelė mokytojų kaita, nemažai jaunų mokytojų palieka mokyklas ir renkasi kitas profesijas. Kodėl taip nutinka? Tiesiog jauni žmonės, atėję į mokyklą, greitai perdega. Kad to išvengtume, reikia palaikymo rato – iš administracijos, mokytojų, mokinių. Sukūrę jaunų mokytojų integravimo ir palaikymo sistemą galėtume pasiekti neįtikėtinų rezultatų“.

TAIP PAT SKAITYKITE